Neurologė paaiškino, kodėl autistiški vaikai laikomi „bėgikais“

50 procentų vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimą, bent kartą gyvenime yra pabėgę. Kaip taisyklė, dažnai tokius „bėgikus“ ypač traukia prie vandens. Duomenys rodo, kad autistiškiems vaikams net 160 kartų yra didesnė tikimybė patirti mirtiną ar nemirtiną skendimą, palyginus, su jų įprastos raidos bendraamžiais. Laima Mikulėnaitė, Vilniaus universiteto ligoninės Santaros
klinikos Vaikų ligoninės vaikų neurologė-socialinė pediatrė, dalijasi, kodėl autistiški vaikai bėga, ar galima tą suvaldyti ir kokios prevencijos imtis, siekiant išvengti nelaimės.

Pavojingas bėgimas

Tai kad autistiškas vaikas staiga pradeda bėgti, yra vienas iš autizmo požymių. Dažnai jis būdingas būtent tiems vaikams, kurie turi ir hiperaktyvumą. „Įprastai tai būdinga 4-10 metų vaikams, tačiau kartais šis požymis išlieka ir vyresniame amžiuje. Bėga sunkų autizmą turintys vaikai ir kartu dažnai turintys ir intelekto sutrikimus. Tokios situacijos labai pavojingos, nes autistiškai vaikai bėga neatsižvelgdami į situaciją, aplinką, kurioje jie yra, taip sukeldami pavojų savo gyvybei“, – sako L. Mikulėnaitė.

Pasak neurologės, autistiški vaikai labai mėgsta vandenį. Bėgdami pakeliui pamatę upę, ežerą ar jūrą tiesiog gali nerti į tą vandenį neįvertinę situacijos. Pavojus slypi tame, kad autistiški vaikai retai moka plaukti: „Tai didelė problema – yra nedaug trenerių, kurie apsiima išmokyti tokius vaikus plaukti. Mokymo procesas sudėtingas, nes autistiški vaikai nesugeba priimti tiek daug informacijos, kaip įprastos raidos vaikai. Tačiau išmokti plaukti jie tikrai gali, tik svarbu tinkamai pasiruošti jų mokymui, skirti laiko ir pastangų. Pabėgo vaikščiojant pajūriu Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomenėje dažnai pasidalinama įvykiais, kai šalia ėjęs vaikas pabėgo. „Mano sūnui Ugniui bėgimas, kai mama gaudo, būdavo smagus žaidimas, o bėgti stengdavosi kuo greičiau – tai jam suteikdavo neapsakomai daug emocijų.
Visada akylai stengdavausi palaikyti tokį atstumą tarp savęs ir vaiko, kad galėčiau nesaugioje aplinkoje sugriebti už rankos“, – dalijasi Lina Sasnauskienė, asociacijos pirmininkė.

L. Sasnauskienė pasakoja, kai Ugniui buvo vienuolika metų, jis pasileido bėgti pajūryje, o jai pačiai suklupus smėlyje, sūnus nubėgo tolyn: „Man jį vejantis jėgos seko, o Ugnius sprintu toliau bėgo pajūryje link Latvijos pusės. Žmonių pajūryje retėjo, o ir aplinkiniams bėgantis ūgtelėjęs vaikas ir mama iš paskos nesukėlė įtarimų. Tik pradėjus prašyti aplinkinių pagalbos padėti pagauti autistišką vaiką, vienas pusamžis vyras pradėjo vytis, bet ir tai buvo ne jo jėgoms. Vaikas tiesiog mano akyse nutolo per gerą kilometrą ir, dėkoju Dievui, jo bėgimo trajektorija buvo pajūriu, o ne tiesiai į vandenį. Galiausiai Ugniaus bėgimą tolumoje sustabdė jaunas vyras – kaituotojas įvertinęs, kad su bėgančiu vienišu vaiku, o tolumoje atbėgančiais ir rankomis mojuojančiais keliais žmonėmis galbūt yra kažkas negerai.“

Tokios situacijos prie vandens telkinių gali baigtis ir tragedija. L. Sasnauskienė pažymi, kad per pastaruosius trejetą metų vandenyje nuskendo trys bendruomenės vaikai. Gali būti, kad tokių atvejų yra ir daugiau, tačiau nesužinome, kad nuskendęs vaikas buvo autistiškas.

Bėgimo priežastys

Priežastys gali būti pačios įvairiausios, kaip sako L. Mikulėnaitė, gali bėgti todėl, kad jam patinka pojūčiai, kuriuos jis jaučia bėgdamas, jeigu staiga pamato, kad yra kažkoks daiktas, ar vieta, kuri jį traukia tai pradės bėgti, netgi gali traktuoti tai kaip smagų žaidimą: jis bėga, o tėvai vejasi.

„Taip pat mes įvardijame, kad gali būti tarsi apsėdimas tam tikriems dalykams. Pavyzdžiui, vaikui labai patinka kai atvažiuoja šiukšliadėžė, ar pravažiuoja gaisrinė mašina. Tokiu atveju jis, net ir nežinodamas laiko, jaučia, kad turi įvykti veiksmas ir bėgs į tą vietą. Toks apsėdimas veda bet kur, bet kada – jo galvoje užsiciklinusi užduotis: reikia pamatyti ir viskas“, – komentuoja L. Mikulėnaitė.

Dar viena labai svarbi priežastis, kodėl autistiški vaikai gali pradėti bėgti, tai yra kai įvyksta sensorinė perkrova. L. Mikulėnaitė aiškina, kad taip yra todėl, kad jiems būdinga kitokia pojūčių sistema – jie gali jautriau reaguoti jei bus per daug triukšminga, garsu, šviesu, netgi kvapai veikia kaip vienas iš dirgiklių. Susikaupus stipriems pojūčiams, vaikas jaučia stresą. O streso būklėje arba kovojama arba bėgama. Autistiški vaikai bėga tiesiogine to žodžio prasme – bando pasprukti iš tos vietos, kurioje yra blogai, apsisaugoti nuo baisumo, kurį jaučia.

Ar įmanoma suvaldyti?

Svarbiausia yra pasirūpinti vaikų saugumu. „Jeigu išleidžiame vaiką į darželį ar mokyklą, būtinai reikia informuoti auklėtojus apie turimus ypatumus. Pedagogai, dirbantys su vaikais, turinčiais autizmo spektro sutrikimą, turi žinoti, kad vaikas, patyręs sensorinę perkrovą gali pradėti bėgti. Gali pradėti bėgti net ir toks autistiškas vaikas, kuris to niekada nedarė. Todėl svarbu, kad, pavyzdžiui, durys būtų rakinamos, langai uždaromi. Tėvų užduotis pateikti kuo detalesnę informaciją, kas gali išprovokuoti bėgimą, o auklėtojos mokėtų tuos požymius identifikuoti“, – akcentuoja L. Mikulėnaitė.

L. Mikulėnaitė pabrėžia, kad, jeigu jau turime „bėgiotoją“ negalima pamiršti, kad jis gali pasileisti bėgti bet kada ir tokiais atvejais svarbu, kad, jei vaiką suras nepažįstamas žmogus ar policijos pareigūnai, jis turėtų duomenis apie save: apyrankę, raštelį ar kažką, kur būtų vaiko duomenys ir informacija, kaip susisiekti su tėvais.

„Tam kad išvengtume bėgimo, svarbu tartis su vaiku, kur eisime, leisti vaikui pasirinkti, įtraukti jį į procesą. Labai padeda, jeigu situacija paaiškinama vaizdais, simboliais. Pavyzdžiui, pirmiausiai eisime į polikliniką, o paskui užsiimsime vaikui malonia veikla – traukinių ar lėktuvų stebėjimu. Autistiški vaikai nemoka prognozuoti, nesupranta nutylimos informacijos, todėl viskas turi būti išdėstoma kuo aiškesniais žingsniais. Jeigu jam poliklinika kelia neigiamas emocijas, didelė tikimybė, kad jis pabėgs, tačiau naudojant paveikslėlių sistemą galima bandyti šiek tiek subalansuoti vaiką. Bėgimo paveikslėlis perbrauktas, o akcentas kitame paveikslėlyje, kad eisime susikibę už rankų“, – pataria L. Mikulėnaitė.

Neurologė pabrėžia, kad išmokyti tokius „bėgikus“ plaukti yra nepaprastai svarbu, tam tarnauti irgi galėtų paveikslėlių metodas. Svarbu, kad visur, kur paliekamas vaikas kitų asmenų priežiūrai, tie asmenys būtų informuoti dėl turimų ypatumų ir žinotų, kaip suvaldyti situaciją.

Kiti straipsniai:

Aliona su sūnumi
Neįsivaizduojame savo gyvenimo be „Lietaus vaikų“ stovyklos
Lukas ypatingas – jis gimė su širdelės formos apgamu ant delniuko. Tokią širdelę mama Aliona Mikolajūnienė...
Skaityti straipsnį >
Suomija (1)
Vizito Suomijoje metu lankėme grupinio gyvenimo namus
Vasario 12 – 14 „Lietaus vaikų“ komanda susipažino su Autism Foundation Finland  organizacijos vykdoma...
Skaityti straipsnį >
pexels-kawaiiart
Autistiškų vaikų brendimas – su kokiais iššūkiais susiduria tėvai? 
Lytiškumas, kūno pokyčiai – natūrali ir neatsiejama augimo proceso dalis, kuri vyksta visiems: tiek įprastos...
Skaityti straipsnį >

Prisidėk prie autistiškų asmenų įtraukties

Scroll to Top
Skip to content