Kai vaikui aiškiai sunku, bet medikai gūžčioja pečiais, tėvai lieka vieni su nežinomybe. Klaipėdietė Laura Kazlauskaitė šį kelią perėjo pati – diagnozės sūnui Pauliui laukė septynerius metus. Tik nustačius vaikui Aspergerio sindromą, pasikeitė ne tik jo kasdienybė, bet ir mamos gyvenimas: moteris pradėjo psichologijos studijas, įsitraukė į autistiškų vaikų šeimas telkiančias veiklas, o šiandien padeda kitiems.
Kelionė iki Aspergerio diagnozės
Oficialiai Pauliui diagnozė buvo nustatyta, artėjant 12-ajam gimtadieniui, nors mama pasakoja, jog kreipėsi į specialistus, kai vaikui tebuvo 5 metukai: „Labiausiai mane išgąsdino momentas, kai Paulius, be jokios aiškios priežasties, nustūmė savo sesę nuo laiptų. Nors ji nenukentėjo, bet man tai buvo signalas, kad kažkas labai negerai. Tuo metu gyvenome Mažeikiuose, iškart nuvedžiau sūnų pas vaikų psichiatrą, bet joks konkretus sutrikimas nebuvo nustatytas. Tuo tarpu darželyje auklėtojos nuolat skųsdavosi – vaikas elgiasi neprognozuojamai, pyksta, reaguoja neadekvačiai. Gyvenau nuolatinėje įtampoje, kad Paulius nesužeistų kitų vaikų.“
Kelias mokykloje visai neblogas pasirodė tik pirmąjį mėnesį, vėliau viskas pradėjo byrėti. „Mokykla buvo didelė, klasėje – trisdešimt pirmokų, o ten netruko prasidėti chaosas. Mūsų klasė pagarsėjo skraidančiais daiktais, o Paulius visada atsidurdavo įvykių sūkuryje. Kiekvieną dieną laukdavome skambučio: „Pasiimkite savo vaiką, negalime su juo susitvarkyti.“ Po dar vieno incidento išgirdome, kad jo į mokyklą daugiau nebepriims. Tą pačią dieną nuėjome pas vaikų psichiatrę, o ji tik pasakė, kad gali suleisti raminamųjų ir liepė vesti vaiką namo – auklėti. Tai buvo vienintelis pasiūlymas“, – dalijasi Laura.
Laura pasakoja, kad po to incidento perėjo į mažesnę mokyklą, kur klasėje buvo kur kas mažiau vaikų, bet elgesio sunkumai niekur nedingo: „Gavome siuntimą į Vaiko raidos centrą, tačiau tada dar niekas nekalbėjo apie Aspergerį – diagnozavo tik kitus emocijų sutrikimus ir motorinės raidos sutrikimą. Nors grįžus į mokyklą buvo nelengva, bet labai padėjo socialinė pedagogė – kai reikėdavo, ji tiesiog išsivesdavo Paulių nusiraminti. Auklėtoja buvo stebuklingas žmogus, iki šiol jai jaučiu nuoširdžią padėką.“
Nuo 5 klasės elgesys pradėjo keistis
Kai Paulius perėjo į 5-ąją klasę, mama jau galėjo šiek tiek lengviau atsikvėpti – berniuko elgesys pradėjo keistis, pykčio protrūkiai pradėjo retėti. Prasidėjo karantinas, teko mokytis iš namų. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis įvyko incidentas su anglų kalbos mokytoja, kuris labai sukrėtė Laurą. Nes iki tol vaiką vertinantys specialistai kaip susitarę kartojo, jog su Pauliumi viskas gerai, tiesiog tėvai turėtų tinkamiau jį auklėti. O kalčiausia laikė mamą. Kaltinimų nepagailėjo ir Pauliaus tėvas, su kuriuo, Pauliui mokantis antroje klasėje, sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais, Laurai, po skyrybų liko atsakomybė už vaikus. Šiai dienai Pauliui 15 m., o dukrai 13 m.
„Po incidento su mokytoja kreipiausi privačiai į vaikų psichiatrę ir gavome siuntimą dar kartą ištirti Paulių Vaiko raidos centre Vilniuje. Ten jis praleido tris savaites, ir pagaliau komisija patvirtino Aspergerio sindromo diagnozę. Tą dieną gavau ne tik atsakymą, bet ir palengvėjimą – supratau, kodėl vaikas, kuriam tiek metų skyriau dėmesio, vedžiau pas psichologus, į terapijas, vis tiek elgėsi neprognozuojamai. Tada pirmą kartą per ilgą laiką nustojo graužti mintis, kad esu bloga mama. Po diagnozės susiradau Mažeikių „Lietaus vaikų“ organizaciją ir prisijungiau prie jų veiklos“, – sako Laura.
Laura dalijasi, kad paskui persikraustė gyventi į Klaipėdą, kur tęsė psichologijos studijas universitete ir prisijungė prie čia veikiančios Klaipėdos „Lietaus vaikų“ organizacijos: „Labai džiaugiausi, kai Paulius pradėjo lankyti socialinę grupę organizacijoje „Elgesio sprendimai“, kur dirba su įvairių negalių turinčiais vaikais. Jis pateko į specialią grupę vaikams su Aspergerio sindromu – ten jam stipriai pagerėjo socialiniai įgūdžiai, jis susidraugavo su kitais vaikais, išmoko bendrauti, tapo savarankiškesnis. Pauliui labai patinka ir kaniterapija, nors užsiėmimų nėra daug – bet kadangi namuose turime tris šuniukus, juokauju, kad tai mūsų vietinė terapija ir streso malšinimo šaltinis. Dabar jis jau gimnazistas, pykčio protrūkiai beveik išnyko, nebesulaukiu skambučių iš mokyklos dėl elgesio, ir galiu pasidžiaugti – pasiektas progresas išties didžiulis, jis palengvino gyvenimą visai šeimai.“
Misija – padėti kitiems
Šiai dienai Laura aktyviai įsitraukusi į bendruomeninę veiklą – ji savanoriauja, dalyvauja projektuose, padeda kitiems autistiškus vaikus auginantiems tėvams ir dalinasi sukaupta patirtimi. Anot jos, stiprybę grąžina ne tik buvimas tarp bendraminčių, bet ir galimybė būti naudinga: „Turiu šaunų draugų ratą – bendramokslius iš psichologijos studijų. Mes taip ir likome artimi, susirašome beveik kasdien, dalinamės tuo, kas mums svarbu. Stiprina ir artimųjų palaikymas, kiek galiu, atsiremiu į tėvus. Bet visgi didžiausias mano stiprybės šaltinis – pagalba kitam, tad nuo rugsėjo pradėsiu sveikatos psichologijos magistrantūros studijas Vytauto Didžiojo universitete.“
Pasak Lauros, kiekvienam tėvui, auginančiam autistišką vaiką, labai svarbu nepasilikti vienam su sunkumais. Todėl labai vertinu, kad esu „Lietaus vaikų“ bendruomenės dalis, kur susitinkame su likimo draugais, keičiamės patirtimis. Bendras tikslas, veikla ir patirtys padeda išlaikyti vidinę pusiausvyrą ir nebūti šioje kelionėje vienišiems.
Parengta pagal Auksės Kontrimienės straipsnį „Lietaus vaikai“ žurnale.
