Reaguojant į LRT straipsnį, kad Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje (RVPL) žadama naikinti Reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyrių, dalinamės Linos Sasnauskienės, Lietuvos autizmo asociacija „Lietaus vaikai“ vadovės, komentaru.
Esame susirūpinę dėl planuojamo intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriaus uždarymo, nes būtent dalis mūsų bendruomenės paauglių ir jaunuolių, kuriems nustatytas itin sudėtingo autizmo raidos sutrikimas, neretai dėl stiprios savižalos, paūmėjusios psichozės gauna paslaugas būtent šiame skyriuje. Nors tokių pacientų skaičius ir nėra didelis, tačiau kitose sveikatos priežiūros įstaigose paslaugų prieinamumas yra komplikuotas ar net praktiškai neįmanomas dėl nepritaikytų sąlygų. Taip pat tokiems asmenims pasireiškus iššūkių keliančiam elgesiui, pasikeitus aplinkai, tampa sudėtinga atlikti net paprasčiausias procedūras, jau nekalbant apie intensyvios sveikatos slaugos ir reanimacijos paslaugų poreikį.
Apie tai mums liudija autistiški asmenys, kurie gali komunikuoti, ir tokių žmonių artimieji. Asmeniškai esu susidūrusi su komplikuotomis situacijomis, nes auginu jau pilnametį sūnų, kuriam nustatytas itin sudėtingo laipsnio autizmas, pasireiškiantis stipria savižala. Dėl šios priežasties bet koks stacionarinis gydymas įprastoje ligoninėje (pvz. Santariškėse) tampa ypač sudėtingas – jis reikalauja nuolatinės dviejų suaugusiųjų priežiūros palatoje, o tai reiškia, kad abu šeimos nariai, teikiantys priežiūrą, visiškai iškrenta iš darbo rinkos. Be to, dėl dažnai patiriamų traumų, tenka kreiptis į įprastų ligoninių priėmimo skyrius. Tačiau tokie vizitai mūsų šeimai tampa dideliu iššūkiu – procedūroms ir tyrimams atlikti būtina papildoma žmonių pagalba bei laikinos fiksavimo priemonės. Deja, tokios sąlygos daugumoje sveikatos priežiūros įstaigų nėra užtikrinamos, todėl paslaugų prieinamumas – itin ribotas arba apskritai neįmanomas. Tad neretai LR RVPL yra vienintelis gelbėjimosi šiaudas, kur intensyvios terapijos paslaugos ir reikalingi sveikatos tyrimai, tokiems vaikams, kaip mano, apskritai gali būti atliekami ir prieinami.
Manome, kad intensyvios terapijos ir reanimacijos skyriaus uždarymo priežastys bei galimi sprendimo būdai turėtų būti detaliai išdiskutuoti ir su pacientų bei jų artimųjų atstovų organizacijomis, nevyriausybinėmis organizacijomis ir šios srities ekspertais. Atkreipiame dėmesį, kad kai kalbame apie itin sudėtingų būklių pacientus, dažniausiai sprendimai turi būti labai individualūs.
