Pagrindinis meniu

Simptomatika

Kada reikėtų sunerimti ir pasikonsultuoti su specialistais? Požymiai, perspėjantys apie galimą autizmo spektro sutrikimą.

Autizmo paliesti vaikai tokie skirtingi, kad net po kelias dešimtis metų su jais dirbantys specialistai teigia, jog atrasti du vienodus autistiškus vaikus praktiškai neįmanoma. Natūralu, kad ir autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų bruožai skiriasi: vieni gali kalbėti ir mėgdžioti suaugusius, kiti to niekada nedaro, vieni bando komunikuoti, kiti visiškai užsidarę savame pasaulyje. Tačiau per ilgus metus tyrinėjimų specialistai vis dėlto išskyrė keletą dalykų, į kuriuos turėtų atkreipti dėmesį tėvai, o pastebėję nerimą keliančių požymių – pasikonsultuoti su specialistais.

Mokslininkai ir gydytojai praktikai sukūrė vadinamųjų „raudonų vėliavėlių“ sistemą. Tai požymiai, kurie būdingi autizmu sergantiems vaikams. Vaiko tėvai ar globėjai turėtų atkreipti dėmesį į šiuos signalus, rodančius galimus vaiko raidos sutrikimus:

  • vaikas nereaguoja (arba labai retai reaguoja) į savo vardą;
  • vaiko kalbos įgūdžiai vystosi lėtai;
  • vaikas neklauso nurodymų;
  • kartais atrodo, kad vaikas yra kurčias ar neprigirdi;
  • vaikas nerodo į daiktus, nemojuoja rankute atsisveikindamas (nedaro „ate-ate“);
  • vaikas neseka tėvų žvilgsnio (nežiūri į daiktus, į kuriuos žiūri tėvai);
  • vaikas dažnai kartoja keistus, neįprastus judesius (linguoja, sukasi, vėduoja ranka, keistai įtempia rankas ar liemenį, mėgsta „žvairuoti“);
  • vaikas yra pernelyg aktyvus, nebendraujantis ar užsispyręs (priešinasi ką nors keisti, išmokti);
  • vaikas nemėgsta prisilietimų, jautriai reaguoja į garsus, šviesą ar tam tikrus daiktus;
  • kartais atrodo, kad vaikas nejaučia skausmo;
  • vaikui išsivysto staigūs įniršio ir agresijos priepuoliai;
  • vaikas nemoka žaisti su žaisliukais, naudoja juos ne pagal paskirtį;
  • vaikas negali paaiškinti, ko jis nori;
  • vaikas neatsako šypsena į šypseną ;
  • vaikas nežiūri į akis, labiau domisi daiktais nei žmonėmis;
  • vaikas nuolat kartoja tuos pačius veiksmus;
  • vaikas atrodo labiau mėgsta žaisti/būti vienas;
  • vaikas ima daiktus tik sau;
  • pagal savo amžių vaikas atrodo labai nepriklausomas (neprisirišęs);
  • vaikas tarsi gyvena savo pasaulyje;
  • vaikas keistai prisirišęs prie kai kurių žaislų, daiktų ar taisyklių (pvz., visada rankoje laiko virvutę, prieš užsimaudamas apatines kelnaites privalo užsimauti kojines ir kita);
  • vaikas didžiąją laiko dalį praleidžia tvarkydamas daiktus, dėliodamas juos į vieną liniją, dėstydamas juos tam tikra nekintama tvarka.

„Raudonos vėliavėlės“ ankstyvame amžiuje:

  • 6 mėn. ir vyresnio amžiaus nesišypso arba nerodo džiaugsmingos veido išraiškos
  • 9 mėn. ir vyresnio amžiaus neatsako jokiu garsu, šypsena ar veido išraiška
  • 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nečiauška, neguguoja, nekalba savo vaikiška kalba
  • 12 mėn. ir vyresnio amžiaus nerodo gestų (nerodo į ką nors, nemojuoja, negriebia ir kt.)
  • 16 mėn. ir vyresnio amžiaus nesako nė vieno žodžio
  • 24 mėn. ir vyresnio amžiaus savarankiškai neištaria 1–2 žodžių frazės (savarankiška kalba nelaikomas išgirstos frazės atkartojimas, pamėgdžiojimas, pokalbį turi inicijuoti pats vaikas);
  • Praranda bet kokius turėtus kalbos ar socialinius įgūdžius, bendravimą bet kokiame amžiuje (regresija).

Neverta nerimauti, jeigu vaikui pasireiškia vos vienas kitas autizmui priskiriamas bruožas. Sakoma, kad autistinių bruožų turi kiekvienas žmogus. Autizmo sutrikimas pasireiškia kaip šių požymių visuma, kuri ženkliai paveikia komunikacinius ir socialinius vaiko įgūdžius trijose srityse:

  • Socialinės sąveikos sutrikimas. Aiškus ir į akis krintantis sutrikusio abipusio bendravimo požymis, vaiko nesidomėjimas savo bendraamžiais, kitais vaikais, arba nemokėjimas su jais žaisti, bendrauti, palaikyti ilgesnį kontaktą.
  • Komunikacijos sutrikimas. Autizmo spektro sutrikimų turintys vaikai dažnai nesuvokia neverbalinės komunikacijos, nežodinių ženklų – kūno kalbos, veido išraiškos, - kuriais yra perduodama žinia, jog kitas asmuo norėtų užmegzti tam tikrą ryšį arba norėtų jo išvengti. Autistiški vaikai supranta viską tiesiogiai, jie neturi intuicijos – vadinamojo šeštojo pojūčio, ir dažniausiai „nesuvokia“ jiems siunčiamos žinios bei patys negeba jos pasiųsti kitiems.
  • Ypatingas veiklos bei interesų nelankstumas. Dažniausiai autistiški vaikai būna panirę į tą pačią, nuolat besikartojančią veiklą: tai vis tie patys, be fantazijos žaidžiami žaidimai; domėjimasis viena siaura sritimi, pavyzdžiui lipdukais, ir nesidomėjimais kitais žaislais; stiprus pasipriešinimas pokyčiams bei naujovėms; to paties maisto valgymas, to paties vaizdo klipo žiūrėjimas daugybę kartų.

Kadangi vaiko sutrikimai paprastai nepasireiškia staiga ir vieną dieną, neretai tėvams patiems sunku pamatyti ir pripažinti, kur vaiko elgesys dar atitinka vaiko unikalumo, „sunkaus charakterio“, ar „kaprizų“ kategoriją, ir kur prasideda riba, už kurios būtina specialistų konsultacijos ir pagalba. Kiek autizmo bruožų turi atitikti vaikas, kad būtų verta sunerimti? Kaip „nepražiopsoti“ autizmo, jeigu vaikas neatitinka stereotipinių autizmo bruožų? Kaip suprasti, kodėl mano vaikas kitoks? Ir koks? Tikimės, kad į šiuos klausimus padės atsakyti praktinė tėvelių patirtis. Apie savo įtarimus ir kelią diagnozės link pasakoja tėveliai:

Kristina:

Kadangi sūnus buvo antras vaikas, gimęs nedideliu amžiaus skirtumu nuo sesės, augo tarsi kartu su ja pakankamai lengvai . Žinoma, buvo ir nemigos, ilgų supimų ant rankų, skausmingo verksmo naktų, kurias nurašėme „pilvukui“. Jokiomis ypatingomis ligomis nesirgo. Buvo jaukus, minkštutėlis vaikutis – mėgo būti nešiojamas, glaustomas – labiausiai, aišku, mamos... Vienu metu džiaugiausi, koks ramus vaikas – atsibudęs po pietų miego, gali ilgai žaisti su žinduku, o aš tuo metu ir dukrai, ir sau daugiau dėmesio skirti galiu... Tik va, niekaip nedaugėjo žodžių. Žinoma, visi juokavo ir ramino, kad berniukams tai – įprasta, kad, žiūrėk, dviejų metų sulaukęs, prakalbės sakiniais... Neprakalbėjo. Tik darėsi vis labiau užsispyręs, namuose nuolat vertė daiktus, priešinosi bet kokiam mūsų „ne“, nemėgo, kai sesė bandydavo prisijungti pažaisti kartu, daug verkdavo. Niekaip nesutiko būti sodinamas ant puoduko. Įpusėjus trečius, prasidėjo „sprūdimas“ – kartais ėmė tarsi negirdėti mūsų, neatsigręždavo, nereaguodavo kviečiamas. Nesidomėjo muzika, dainelėmis, nenorėjo jokių „viru viru košę“ – traukdavo ranką į šalį. Galėjo be galo ilgai krauti žaislus į savo lovelę, mėtyti akmenukus į nuotėkų šulinėlius lauke ar krauti malkas pas senelius kaime... Kaip jį apibudino viena daug patyrimo turinti auklė, „šitam vaikui reikia „nelįsti į akis“... Jis nerikiavo daiktų, neturėjo kažkokių neįprastų mums ritualų ar pasikartojančių kūno judesių – ieškodami informacijos, mes būtent taip įsivaizdavome, kas yra autizmas. Kai eilinį kartą suvedžiau į google „vėluojanti kalba“, radau taip vadinamą „raudonų vėliavėlių“ sąrašą. Ir sumojavo mums vėliavėlės. Po keleto mėnesių mes pagaliau atsidūrėme VRC.

Laura:

Dukrytė buvo antras vaikas šeimoje ir viskas atrodė taip lengva ir paprasta. Ji augo savaime. Bet juk tai normalu antram vaikui, tiesa? Nuo gimimo buvo ramesnė už pirmagimę, galėdavo ilgiau pabūti viena, ramiai žaisdavo šalia kol aš užsiimdavau su kitu vaiku. Tikra palaima po itin aktyvaus ir reiklaus pirmojo vaikelio. Bėgo laikas. Metai, pusantrų, o mano pagrandukė vis dar „kūdikis“. Negaliu sakyti, kad kliuvo kažkas konkrečiai, bet keistas jausmas, kad ji dar neišaugo kūdikystės buvo gana aiškus. Į „normas“ lyg ir tilpom, tad per daug ir nesijaudinau. O kur dar aplinkiniai su pasakymais „nelygink vaikų“, „kiekvienam savas laikas“, „vyresnioji vunderkindė, nenorėk, kad ir antras toks būtų“ ir panašiai. Gal jie ir teisūs. Laikas bėgo toliau, kol artėjant antrajam gimtadieniui pastebėjau, kad dingo mokėti žodeliai (kad ir kiek nedaug jų buvo). Tuomet pradėjau stebėti atidžiau ir pastebėjau, kad pasikeitė elgesys (susiaurėjo domėjimosi objektų ratas), kad neparodo žaislų ar daiktų, kad nesupranta kalbos. Supratau, kad raidoje įvyko regresas ir „kažkas yra negerai“. Kaupiausi porą mėnesių kreiptis į daktarus, nes nežinojau nuo ko pradėti. Apie autizmą nebuvo net mintis šmėkštelėjusi, nors atrodė žinau, koks tai sutrikimas. Juk mano dukrytė visada meiliai šypsojosi, žiūrėjo į akis, atsakė į mano šypsenas, buvo judri, linksma, nelingavo, nestatė bokštų ar nerikiavo eilių, gana lengvai pakęsdavo įvairius pasikeitimus. Vieną dieną į svečius užsuko kita mergytė. Tuomet ir „nušvito“ protas, kad medikų pagalbos reikia ir kuo greičiau, nes beveik metais jaunesnė mergytė buvo labiau subrendusi ir sociali nei manoji dvimetukė. Apie autizmą vis dar nebuvo nei minties. Tik nuėjus pirmai konsultacijai į VRC ir išsakius, kas mane neramina, daktarė iškart pasakė, kad raidos sutrikimas tikrai yra ir.. kad kalbėsime apie autizmo spektrą. Po šio vizito sekė intensyvus naršymas internete ir įvairiausios literatūros skaitymas, kuris atvėrė akis ir padėjo atpažinti autizmo simptomus vaiko elgesyje.